I vieta Royal Horse Konkūro Taurės rungtyje Švelniai patraukdama pavaduką susistabdau žirgą, apžvelgiu rausva spalva besidažančius medžius aplink konkūrinę aikštę. Tarp savo kelių jaučiu pulsuojančią energiją, kuri tuoj tuoj liesis per kraštus.. Taip, tai ji, mano mylimiausioji Perseval, kurios vardą, sekantį po savojo, netrukus išgirstu.
Pasikeliu kumelytę risčia, ja įjojame į aikštę ir pasukame link teisėjų. Pasikartoju maršrutą, pirštu apvedu painesnę vietą ir susistabdau žirgą prieš teisėjų tribūną. Pakeliu ranką prie šalmo, nuaidi gongas. Spusteliu Perseval blauzdomis, ir ši iškart kyla į plačią zovadą. Prieš pat starto liniją, zovadą kiek patrumpinu ir pasiruošiu šuoliui per pirmąją kliūtį. Įėjimas nebuvo sudėtingas, tad ir šuolis atliekamas be priekaištų. Vos nusileidžiame, susirenku pavadžius ir vedu žirgą švelniu lanku kairiau. Išsitiesiname, ir jau netrukus aš paduodu pavadžius į priekį, kartu kildama iš balno. Po šuolio, nieko nelaukdama, blauzda krypteliu kumelytę dešiniau ir ištiesinu. Dabar laukia netrumpa atkarpa šuoliavimo, per kurią manoji, pastarosiomis dienomis besiskundžianti energijos pertekliumi, sugeba kaip reikiant išplatinti zovadą ir, man ja pasitikint, šokti vėduoklę iš svaiginančio greičio. Aš vos spėju pakilti, kai jau turiu sėsti atgal į balną, susirinkti pavadžius ir vesti žirgą, vėl bebandantį išplatinti zovadą, pusvolte į dešinę. Tačiau aš prisiimu pavadį ir taip priverčiu mylimiausiąją šuoliuoti kiek trumpesniu žingsniu.
Susukam dailią pusvoltę. Skaičiuoju likusius iki trainyko taktus, palydimus trumpų prunkštelėjimų. Likus trims, kartu su žirgu kylu ir paduodu pavaduką į priekį. Matau, kad šokta su didžiule atsarga. Nusileidžiame kietokai, tačiau tai ne problema. Paskubom susirinkdama pavaduką, laviruoju tarp kliūčių ir dedu visas pastangas, kad tiesiai įeitume į statmeną su vandens kliūtimi. Man beveik pavyksta, tačiau ir tas menkutis nelygumas nesutrukdo Persevalei, papildomai paragintai kulnais, dėti galingo šuolio, kurio metu po savimi pastebiu tvarkingai surinktas kojas. Kai paskutiniosios kanopos paliečia žemę, baseinėlis jau paliktas, rodos, už visos amžinybės. Širdyje džiūgaudama, leidžiu brangiausiajai savavališkai išsiplatinti zovadą, prieš tai atlikus lengvą posūkį kairėn. Skaičiuodama prunkštelėjimus, sulig trečiuoju iki grėsmingo mūro, keliuosi iš balno ir beveik prisiglaudžiu prie žirgo kaklo, išvagoto tūkstančiais vaivorykščių. Nusileidžiame minkštai, ir jau netrukus, žirgui vėl platinant zovadą, kaupiamės šuoliui per 1.3 metro statmeną. Viską atlieku automatiškai, ir jau netrukus žirgas visomis keturiomis kanopomis remia žemę. Po staigoko posūkio dešinėn ir paraginimo kulnais, kurio visai nereikėjo, po savimi dar sykį matau didžiulį tarpą ir spalvingas kartis. Kai nusileidžiame, suploju ranka per mylimiausios kumelytės kaklą ir, susirinkdama pavadžius, vedu ją dešiniau. Ruošiuosi sistemai ir stebiu kiekvieną Perseval virptelėjimą. Kadangi nejaučiu jokio pasipriešinimą, tik begalinį ryžtą viską atlikti tobulai, papildomai neraginu ir prieš pat kilimą įkvepiu gurkšnį oro. Palieku balną. Žirgas, vieną sykį prunkštelėdamas dažniau nei iki šiol, taip pat kyla ir neša mane virš visai nediduko, palyginus, kryžiuko. Kai nusileidžiame, nejučiom sustabdau kvėpavimą, taip išgąsdindama žirgą. Suvokusi savo klaidą, dvejojančią brangenybę papildomai paraginu, tačiau jau per vėlai. Šuolio metu, priekinės Perseval kojos užkliudo kartis, tačiau jų nenumeta. Širdis akimirkai nusirita į kulnus, tačiau negaliu sau leisti dar vienos tokios klaidos. Vos nusileidus, stengiuosi ramiai kvėpuoti, ir tai suveikia – kumelaitė drąsiai suzovaduoja du taktus ir energingai atsispiria, palikdama 1.4 metro lygiagretes po savimi. Kai nusileidžiame, atsidėkoju jai balsu ir, šiek tiek prisiimdama pavaduką, prašau pusvoltės. Perseval, jau jaučianti malonų nuovargį, jautriai sureaguoja ir į šį prašymą, ir į tiesinimą. Akimis nubrėžiu liniją iki paskutiniosios statmenos ir su džiaugsmu pamatau, kad ji visiškai tiesi. Tad likus vos trims taktams, pajuntu atsispyrimą, keliantį mane iš balno ir verčiantį priglusti prie sukaitusio kumelaitės kaklo.
Nusileidus, mus pasitinka griausminga plojimų banga, kuri reiškia, kad mums pavyko visą maršrutą įveikti be baudos taškų - laiko norma neviršyta, metimų taip pat nebuvo. Energingai plodama žirgui per kaklą, išvedu jį iš aikštės.
Mano akyse švyti neapsakomas džiaugsmas, skruostus nudažęs raudonis, beveik toks pats, kuris puošia ir medžių lapiją. Aš, vis dar negalėdama patikėti šitokia sėkme, dėkoju savo mažajai Perseval už suteiktus sparnus ir galimybę patirti skrydžio džiaugsmą.
I vieta Royal Horse Taurės KonkūreDanguje snaigėms šokant aistringąjį tango, mudvi su Perseval įskriejame į varžybinę aikštę, kur mūsų laukia maršrutas su kliūtimis, padengtomis baltu pūku. Švelniai susistabdau žirgą ties teisėjais ir atiduodu jiems pagarbą, nuaidi skardus gongas. Nieko nelaukdama, suraginu žirgą, ir šis kyla į energingą zovadą. Vos spėjame kirsti starto liniją, ruošiamės pirmajam šuoliui. Kiek giliau įsėdu į balną, kulnus prilaikau prie šonų. Pasiruošiu atsispyrimui. Kylu iš balno, paduodama pavaduką į priekį ir grįžtu atgal. Žirgas paliečia žemę ir, sureagavęs į blauzdos darbą, suka dailų lanką kairėn. Ištiesinu įėjimą ir pradedu nevalingai skaičiuoti taktus. Prieš akis šmėkščioja snaigės, ausyse tyliai dainuoja vėjas. Tačiau tai neišblaško, ir aš laiku kylu aukštyn, palydėdama žirgo veiksmus. Vos nusileidžiame, padedu žirgui susigaudyti taktuose ir švelniai suraginu. Kad ir vėduoklė būtų įveikta sėkmingai – juk tai ne tokios kliūtys, kurios vertos apmaudžių kliūčių. Kai paliekame baltu šydu uždengtas spalvingas kartis už savęs, pagiriu žirgą balsu ir kiek paaktyvinu zovadą. Sukame pusvoltę dešinėn, po jos išsitiesiname ir, dar šiek tiek paspartėjus tempui, skriejame per ketvirtąją statmeną. Nusileidžiame šiek tiek kietokai, tačiau tai ne bėda. Ištiesiu nevalingai palinkusią į priekį sėdėseną ir vedu kumelaitę vos dešiniau, kur laukia statmena su į ledo luitą pavirtusiu vandens baseinėliu. Šiek tiek neramu suvokiant, kas būtų, jei žirgas ant jo užliptų, todėl daugiau valdžios perimu į savo rankas ir, ramiai kvėpuodama, skaičiuoju taktus ne vien sau, bet ir žirgui. Mąstydama, ar pasirinktas greitis ne per spartus, suraginu mylimiausiąją prieš šuolį ir kylu iš balno, išmesdama pavaduką į priekį, o pati kone priglusdama prie ryžosios kaklo, drėgno nuo išlieto prakaito ir ištirpusių snaigių. Vis žvilgčioju žemyn, ar baseinėlis lieka po mumis, ir su dideliu džiaugsmu pastebiu, kad kliūtis įveikta su didele atsarga. Balsu pagiriu žirgą ir kaire blauzda vedu dešiniau, ruošiamės įėjimui į sistemą. Šįkart taktų nebeskaičiuoju, tačiau, jausdama artėjant šuolį, švelniai pastūmėju kumelaitę šokti energingiau. Nusileidžiame. Tylą suardo žirgo prunkštelėjimai. Imu skaičiuoti juos. Vienas. Kylame į dangų. Sekundę trunkanti tyla. Vienas. Du. Priekinės žirgo kanopos brėžia grakštų puslankį. Vos jos paliečia žemę, nuaidi žiūrovų plojimai. Tai mane grąžina į realybę, ir suvokiu, jog sudėtingiausia sistemos dalis įveikta. Veide atsiranda plati šypsena, kuri dar labiau paplatėja skriejant per 1. 35 metro aukščio vėduoklę. Dar būnant ore, perkeičiu žirgo kojas, idant būtų nusileista ant reikiamos, ir tikslą pasiekiu. Todėl nieko nelaukdama blauzdų darbu vedu brangiausią kumelaitę į statmeną. Pavadžius šiek tiek paduodu į priekį, o vos pradedame kilimą, atiduodu jų dar daugiau. Pasaulis tą sekundę man yra tik šokolado spalvos kaklas. Ant jo matyti spalvingi lašiukai, kur ne kur – kelios dar neištirpusios snaigutės. Tačiau tai – tik akimirkos idilė. Netrukus mudvi vėl šuoliuojame pusvolte, tada išsitiesiname ir, netyčia per daug įsilėkusios, it vėjas prasklendžiame per džiokerį. Po šio šuolio, prisiimu pavaduką sau ir pristabdau Perseval iki reikiamo tempo, tačiau neleidžiu jai ir užmigti. Prieš pačią aukščiausią kliūtį, suraginu žirgą kulnais ir balsu, ir kylu sulig galingu atsispyrimu. Šiek tiek pakeliu veidą aukštyn ir jaučiu glostančią snaigių vėsą. Nusileidžiame. Žiūrovai ploja, nors jiems tai – tik dar vienas švariai atšokęs duetas. Tačiau mudviem su mano pačia brangiausiąją šis startas yra dar viena pergalė, padovanojusi daugybę laimės akimirkų. Nes tai mudviejų pirmas startas snyguriuojant, ir aš žinau, kad daugiau tokio nebus.
I vieta Renginių Centro konkūrePlastiška zovada įdundame pro vartus, skiriančius jaudulio pilną išorinį pasaulį nuo azarto kupinos varžybinės aikštės. Lengvai įtempdama pavadžius, švelniai sustabdau Perseval prie teisėjų ir atiduodu jiems pagarbą. Tylą suardo gongas, ir, sudirbdama blauzda, išraginu kumelaitę į zovadą. Po sekundėlės kertame starto liniją, ir aš žinau, jog didelėje lentoje tą pačią akimirką ima mirgėti skaičiukai, rodantys mūsų sugaištą laiką. Lengvai patiesinu žirgą ir imu skaičiuoti taktus, likusius iki pirmojo šuolio. Likus trims, paduodu pavaduką į priekį ir kylu iš balno. Žirgas kyla aukštyn ir, užbaigdamas puslankį, leidžiasi. Nieko nelaukdama, pavaduką prisiimu atgal ir neleidžiu Perseval įsilėkti – žinau, kad su dabartiniais jos pomėgiais, tą ji padarytų ta pačią sekundę, kai pajustu galimybę.
Dar vienas trijų taktų vertas laikas, per kurį pakartoju jau refleksu tapusį veiksmą. Nusileidusios, mudvi imamės sukti pusvoltę, kuri padės taisyklingai įeiti į trečiąją kliūtį, prie kurios tyvuliuoja bebaigiąs į ledo gabalą pavirsti baseinėlis. Akimis matuodama atstumą iki kliūties, jau netrukus dešinės blauzdos pagalba mylimiausiąją išlyginu ir paruošiu šuoliui. Mintyse braukdama likusius taktus, giliau sėdu į balną ir netrukus iš jo stojuosi. Perseval taip pat įdeda nemažai pastangų, ir, kai priekinės jos kanopos paliečia žemę sulig mano grįžimu į balną, kliūtis jau palikta už visos amžinybės nuo mūsų. Vėl įjungdama į darbą dešinę blauzdą, vedu žirgą kairiau, tiesiai į sistemą. Zovadą kiek paaktyvinu, ir, ausyse švilpiant rudeniškam vėjui, įeiname į pirmąją sistemos statmeną. Džiaugiuosi, kad mums pavyko tai padaryti taisyklingai, nes gera pradžia – pusė darbo. Neleisdama žirgui po šuolio atsipūsti, papildomai ją suraginu ir mudvi vėl kylame. Nuaidint žiūrovų plojimams po sėkmingo šių kliūčių įveikimo, krypteliu žirgą vos kairiau ir vėl ruošiu šuoliui, įremdama kulnus į šonus. Tačiau papildomo raginimo nereikia, ir Perseval‘ė grakščiai atsispiria, aš taip pat keliuosi iš balno ir beveik priglaudžiu rankas prie šiluma pulsuojančio kaklo. Kai nusileidžiame, sutramdau savyje norą žirgą pagirti ir vedu kumelaitę kairiau. Išsitiesiname, skaičiuojame taktus iki grėsmingai atrodančių lygiagrečių. Žirgas, rodos, ima dvejoti, ar verta šokti, todėl, prieš pat šuolį, suraginu ją balsu. Suveikia. Pakibdama ore, jaučiu šaltus vėjo gūsius, košiančius kiaurai. Grįžusios į žemę, nieko nelaukdamos šuoliuojame šiek tiek kairiau ir, išmušdamos iš po kanopų saują žemių, įveikiame statmenėlę. Neišsimušdamos iš ritmo, po akimirkos parodome savo gabumus ir perskriejame lygiagretes, buvusias aukščiausiomis šiame maršrute.
Lengvu lanku darsyk pasisukame kairiau, išsitiesiname. Jusdama žirgo nerimą, suraginu numylėtinę balsu ir kylu iš balno. Tačiau nujaučiu, kad ši kliūtis gali sukelti sunkumų. Neklystu. Užpakalinės Perseval kanopos tyliai dunksteli, paliesdamos kartį. Beveik užsimerkiu, suvokdama, kad turėjo būti metimas. Bet kai pusvolte vesdama žirgą link dešimtosios kliūties žvilgteliu į statmeną, su džiaugsmu pastebiu, kad visos kartys savo vietoje. Nesusilaikiusi, suploju per brangiausios kumelaitės kaklą. Ši, tai supratusi kaip galimybę paskraidyti, tą pačią sekundę ima lėkti nenusakomu tempu. Laiko per mažai, kad sugebėčiau ją pristabdyti, ir guodžiuosi mintimi, kad žirgas ištiesintas ir belikęs tik šuolis. Iš vos ne lenktynių vertos zovados atsispiriame ir kylame. Nusileidimas kietas, su išmetimu iš balno. Daugiau savo klaidos nekartoju ir iškart tvirtai suimu pavadžius. Kaire blauzda kreipiu kumelaitę dešiniau ir ruošiu dar vienam, kur kas tikslesniam šuoliui. Nevalingai skaičiuoju tempus, tada kylu iš balno ir paduodu pavaduką. Dabar tiek šuoliu, tiek nusileidimu lieku patenkinta.
Žvilgsnį sutelkiu ties dvyliktąją kliūtimi, prieš kurios įveikimą atliekame dar vieną posūkį dešinėn. Beveik tobulai sušokame ir, širdį užplūstant begalinei laimei, sukame dar vieną pusvoltę kairėn. Šįkart surizikuoju ir leidžiu Perseval‘ei šiek tiek paspartinti savo zovadą. Net nesistebiu, kai ši klusniai ima skrieti aikšte gerokai greičiau, nei prieš tai. Tačiau, rodos, jai tai patinka. Vos mums spėjus išsitiesinti, be jokių pagalbinių raginimų, ryžiukė nusprendžia, jog čia ir yra pati tinkamiausia vieta atsispyrimui ir kyla, priversdama mane taip pat palikti balną. Kone priglusdama prie jau drėgno kaklo, kiekviena kūno dalele jaučiu svaiginančio skrydžio malonumą ir, kai užbaigiame maršrutą, nesusirenku pavadžių. Perseval, taip pat be galo laiminga dėl puikiai atlikto darbo, nubėga džiugiais ožiukais ir kone skačkėm kerta finišo liniją.
Mudvi žingsniuojame pamiške, ir aš stebiu, kaip purios baltos snaigės paliečia žirgo nosį ir tą pačią akimirką ištirpsta. Besijausdama pasakiškai laiminga, iš rankų paleidžiu pavadžius ir ištiesiu jas į dangų, veidą taip pat atsukdama jam.
III vieta Žirgų Pasaulio Kalėdinėse konkūro varžyboseAkimis aprėpdama Kalėdoms papuoštą maniežą, žvilgsnį sustabdau ties savąja Perseval. Minutėlę grožiuosi nauju žaliu ausinuku su kalėdinio elniuko atvaizdu priekyje. Žinau, jog pobalnis, bintai taip pat padabinti šiuo elniuku, lygiai kaip ir mano pirštinės. Veide nušinta šypsena, primenanti man, jog jau visai netrukus sulauksiu Kalėdų, paskutinių savo vaikystės Kalėdų.
Iš šiltų apmąstymų bei prisiminimų mane pažadina džiugus balsas, kviečiantis mudvi į aikštę.
- Na ką, brangioji, parodom ką sugebam, o tada jau keliausim švęsti.
Švelniai suraginu žirgą blauzda, ir mudvi grakščiai įrisčiuojam į aikštę. Atiduodame pagarbą teisėjams ir, sulaukusios gongo, kurį atstoja kalėdinis „Jingle Bells“ motyvas, kylame į energingą zovadą. Vos kirtus starto liniją, pradedu skaičiuoti taktus ir, likus trims iki raudonai ir baltai dažytos statmenukės. Nedvejodama, paduodu į priekį pavaduką ir keliuosi iš balno, žirgui taip pat atsiplėšiant nuo žemės. Švelniai sudirbu blauzda, ir kumelaitė krypteli dešinėn. Kanopos paliečia žemę dusliais smūgiais, kurie antrina kalėdinėm melodijoms, skambančioms manieže. Lygiai tos pačios kanopos netrukus galingai atsispiria, palikdamos grunto taką po savęs. Nusileidžiame minkštai ir lengvai, sklandžiai atliekame dar vieną posūkį dešinėn. Po tokių monotoniškų veiksmų pajuntu, kad žirgas ima snūduriuoti, tad papildomais impulsais raginu Perseval ir, prisiėmusi šiek tiek daugiau pavaduko, vedu į kliūtį daugiau valdžios laikydama savo delnuose. Likus trims taktams, skaičiuoju juos ne vien sau, bet ir žirgui, apsidrausdama nuo netikėtumų. Mano pastangos suveikia, nes kliūtis lieka už mūsų nė nepriliesta, nors žirgas ir bando muistytis. „Tšš, saule, kas tau dabar...“-tyliai šnabždu. Vesdama ją kiek dešiniau, o po to pusvolte kairiau ir ištiesindama, priglaudžiu kairį delną prie ryžiukės kaklo ir padrąsinamai spusteliu. Tą akimirką pajuntu, kad kažkas pasikeitė. Kad tempas paspartėjo, kumelaitės galva ryžtingai suardė orą priešais save, o kojos ryžtingai pradėjo savo kelią virš žalių karčių. Lygiai taip pat ryžtingai ir baigė. „Tiek nedaug tau reikėjo, brangioji?“-darsyk sušnabždu ir vedu ją į sistemėlę. Kiek giliau sėdu į balną, suraginu arkliuką ir laukiu šuolio. Jis ateina. Praeina. Su jauduliu laukiu dar vieno. Tačiau prabėga ir šis, tarsi viena akimirka, kuri niekados nesugrįš. Kaip ir Kalėdos – jos niekada nebus tokios pat, kokios buvo prieš tai. Jos kaskart naujos, kaskart vienintelės ir kaskart nepakartojamos. Aš tai žinau. Todėl mėgaujuosi, tuo pačiu atlikdama ir savo pareigas – valdyti žirgą, vesti jį. Sukeičiu kojas. Prašau pusvoltės. Rimtingai dirbu blauzda. Visa tai pavieniui nereiškia nieko, tačiau visuma suteikia man galimybę skristi, galimybę džiaugtis. Suteikia jausmą, kad turiu kažką, kuo galiu pasitikėti, kas niekada nepaliks bėdoj. Aš tikiu savąja Perseval, kurios karčiai plaikstosi prieš mano akis. Jie nesupinti. Ne todėl, kad tingėjau. Ne todėl, kad taip gražiau. Tiesiog todėl, kad aš noriu pajusti laisvę, ir tai man padeda. Mudvi esame tarsi viena būtybė, dedanti visas pastangas tikslų siekimui. Būtent šiandien mūsų tikslas nėra vien pergalė. Mes siekiame tik savo mažytės pergalės, tik galimybės pasijusti laimingoms. Mes skrendame. Kliūtys keičiasi viena po kitos, kai atsitokėjusi pamatau, jog beliko tik trys. Sistemos, prieš startą atrodžiusios taip grėsmingai, išnyko tarsi dūmas prieš visagalį mūsų bendradarbiavimą. Išsigando?
Dar viena pusvoltė ir belaukiantis grakštus šuolis. Savo darbo iki galo neatlieku, pamirštu palydėti blauzda. Perseval nebespėja. Jau laukiu blogiausio, tačiau išsisukame tik su vienu tylutėliu kaukštelėjimu. Palaimingai užsimerkiu, tačiau tam nėra laiko – plačiai atveriu akis ir laviruoju tarp kliūčių, bandydama kuo tiesiau įeiti į mūriuką, dažytą puansetijos motyvais. Pavaduką po truputį atiduodu, kildama iš balno kartu su ryžosios judesiu. Grįžtu į jį, tą pačią sekundę prisiimdama pavaduką ir vesdama arkliuką plačia pusvolte kairėn. Išslyginu. Truputį pagreitinu tempą. Sėdu į balną, tiesiu rankas į priekį ir kylu. Mes darsyk skrendame. Ištiesiu rankas į šonus, kiek leidžia pavadukas. Nežinau, kodėl tai padarau. Tiesiog noriu. Kaip ir žirgas, finišo liniją kertantis džiugiais ožiukais. Žiūrovai ploja. Mano veide šviečia šypsena, nes aš žinau, kad savo mažąją pergalę mudvi pasiekėme ir pasidovanojome sau šventę. Lydimos kalėdinių melodijų, mudvi dingstame iš žiūrovų akiračio. „Jingle bells“ motyvas leidžia startuoti naujam duetui.
II vieta Estorilo Kieminėse Konkūro varžybosePakreipiu galvą dešinėn. Užsimerkiu. Skardus žvirblių čirškėjimas persipina su mylimiausio žirgo – La Perseval – prunkštelėjimais.
- Na ko gi tu dabar,- tyliai paklausiu ir, nukreipdama žvilgsnį į ją, suploju delnu per kaklą. Kumelaitė darsyk garsiai iškvepia orą pro aksomines šnerves. Sulig tuo garsu, mano ausis pasiekia ir kvietimas pradėti dar vienas mudviejų varžybas po ilgų žiemos atostogų. Ištiesiu nugarą, pasitaisau pirštines, užsisegu šalmo sagtelę. Tada įkvepiu gurkšnį oro ir pasiraginu arkliuką į patį maniežo vidurį. Pasiekiame jį dailia risčia, tada sustojame ir atiduodame pagarbą teisėjams. Nuskamba stilizuotas gongas. Plačiu žvilgsniu aprėpiu maršrutą ir susirenku pavadžius, tada duodu brangiausiajai impulsą. Ši plastiškai kyla į zovadą ir po sekundėlės jau kerta starto liniją. Susikaupiame pirmajam šuoliui. Skaičiuoju taktus, kurie tirpsta tarsi pavasarinis sniegas, ir jau netrukus mudvi gražiu puslankiu įveikiame neaukštą statmenukę, tiesia, kad atrodytų grėsmingiau, apgaubtą tamsiu audeklu. Vos nusileidžiame, iškart neleidžiu ryžiukei įsilėkti ir sukame pusvoltę dešinėn. Likus menkutei atkarpėlei iki šuolio, paprašau arkliuko kiek energingesnės zovados, tačiau prilaikau ją savo rankose ir palydžiu blauzda. Suraginu balsu ir kylu iš balno, netrukus leidžiuosi, suraginu ir vėl kylu. „Šaunuolė“,- sušnabždu priekinėms kanopoms atsirėmus į žemę. Laiko šypsenai nėra. Jau ir taip buvau kiek užsisvajojusi, tad tenka truputį pristabdyti įsilėkusią Perseval‘ę ir sukti voltukę kairėn. Šįkart, prieš akis išdygstant metrinėms lygiagretėms ir horizonte stūksant tokio paties aukščio statmenėlei, daugiau valdžios perleidžiu į žirgo kanopas. Dirbu tik su paprasčiausiu judėjimo trajektorijos išlyginimu, o prieš pat šuolį tiesiog energingai judu kartu su žirgu, ritmingai kylu ir leidžiuosi. Maniežo tylą retsykiais sugriauna žiūrovų plojimai, kurie suteikia mudviem energijos judėti pirmyn. Būtent tai ir darome, tai, ką mokame geriausiai. Už nugarų palikta du trečdaliai maršruto. Pralaviruojame tarp šeštos bei antros kliūčių, blauzdų bei pavaduko darbu stengiuosi ištiesinti įėjimą į maršrutą. Nepavyksta. Graužiuosi, kad galbūt reikėjo rinktis kitokį kelią į šią kliūtį, bet dabar jau nieko nepakeisi. Blauzda palydžiu energingai šuoliuojantį žirgą ir jau prieš pat atsiplėšimą nuo žemės kulnais spusteliu stipriau. Trankus smūgis į žemę priverčia mane išsimušti iš rimto ir paskubom grįžti į jį, tačiau padarau tai per vėlai – Perseval jau kyla antrajam šuoliui, pasirinkusi atsispyrimo tašką savo nuožiūra. Mano klaida lemia šuolio aukščio trūkumą, ir, galinėms kojoms brėžiant lanką virš 1.1 metro lygiagrečių, pasigirsta duslus smūgis. Mano širdis nusirita į kulnus, kumelaitė taip pat išsigąsta ir, vos palietusi žemę, ima bėgti nuo ivaizduojamai ją besivejančios karties. Kresteliu galvą, suploju ranka per sukaitusį mažylės kaklą ir atliekame posūkį kairėn. Mano nuostabai, kai judame pro ką tik įveiktą sistemą, pastebiu jog visos kartys vietoje. „Negali būti“,- pamanau, ir dar įdėmiau apžiūriu lygiagretes. Išties, tik viena kartis vos vos siūbuoja. Nudžiungu. Ir darsyk nusprendžiu rizikuoti – suaktyvinu zovadą ir atlaisvinu pavaduką. Žirgas įsilekia ir iš neapsakomo tempo paskutinį sykį šiame maršrute atsiplėšia nuo žemės, palieka ją toli toli po mumis. Tačiau po sekundėlės skrydis baigtas, ir manoji linksmais ožiukais nešasi skersai maniežo. Šypsausi, plačiai ir nuoširdžiai. Vėl liekame dviese, apsuptos medžiuose šnarančių žvirblių. Vėl užsimerkiu. Tik šįkart neatsuku veido dangui. Įsikniaubiu į šilumą pulsuojantį kaklą ir pamirštu viską pasaulyje. Dėkoju tai vienintelei, kuri iškelia mane ligi at dangaus. Savo sparnais...
I vieta Estorilo pavasarinėse konkūro varžyboseKaip skardžiai gieda pavasariniai paukščiai, kaip ritmingai dunda kanopos gretimoje aikštėje, kur duetai keičia vienas kitą, o maršrutas lieka tas pats...
Užplūdus melancholijai, leidžiu pačiai brangiausiai kumelytei nešti mane ten, kur geidžia širdis, tačiau netrukus susiimu ir pradedu ruoštis laukiančiam startui. Kadangi apšilimas jau atliktas, belieka tik nuraminti jaudulį.
- Na, brangute, tuoj ir mes sužibėsim... Ech, kaip aš pasiilgau to varžybų šurmulio...
Mano žodžius pakeičia kvietimas į aikštę. Ištiesiu nugarą, pasitaisau švarko klostes, suploju per ryžiukės kaklą ir susirenku pavaduką.
- Viskas, pradedam,- tariu daugiau sau ir paraginu arkliuką pirmyn.
Grakščiai įjojame į aikštę, prieš teisėjus sustojame. Pasisveikiname. Ant kliūties karčių tupintį žvirblį nubaido skardus gongo dūžis, po kurio kylame į energingą zovadą ir kertame starto liniją.
Taktai iki pirmojo šuolio tirpsta, ir netrukus mes jau kylame šuoliui per 80cm statmenukę. Nusileidžiame minkštai, ir pasukame kairiau. Aktyviau sudirbu blauzda, ritmingai skaičiuoju taktus – tai padeda ir man pačiai susikaupti. Lieka trys taktai, po truputį atiduodu pavaduką, keliuosi ir akimis žvelgiu tolyn. Vos kanopoms palietus žemę, vėl krypteliu brangiausiąją kairiau. Jaučiu, kaip mano mintys išsisklaido pavėjui, liekame vien mudvi su Perseval ir trumpos skrydžio akimirkos. Tęsiame jas įeidami į sistemėlę. Pradžia puiki, todėl stengiuosi, kad antroji dalis visko nesugadintų – prisiimu pavaduką kiek daugiau, suraginu kulnu ir kylu prie kaklo, tokio pažįstamo ir mielo. Vėl grįžtame į žemę, čia suklystu ir per daug atiduodu pavaduką. Manoji įsilekia daugiau, nei galėtų, tačiau aš nestabdau, tik bandau įvesti į baseinėlį kuo tiesiau – galbūt greitis kaip tik padės įveikti plačią kliūtį. Ir išties, likus vos trims taktams iki šuolio, žirgas kyla galingam šuoliui, aš tik atlieku savo darbą atiduodama pavaduką ir kildama aukštyn. Kai grįžtu į balną, baseiniukas ramiai tyvuliuoja už mūsų, o ausis pasiekia neaiški žiūrovų džiugesio banga. Tačiau mudvi neleidžiame sau atsipalaiduoti ir sukame pusvoltę, po kurios dešine blauzda mažulę ištiesinu ir įvedu į 95cm aukščio vėduoklę. Ši kliūtis nėra mūsų itin mėgstama, todėl dabar tenka valdžią perimti į savo rankas – blauzda aiškiai skaičiuoju likusius taktus, pavaduką tvirtai laikau delnuose, prieš šuolį suraginu kulnu bei balsu. Planas pavyksta, ir vėduoklė dailiai peršokama, tiesa, nusileidimas kiek kietokas, tačiau tai ne bėda. Sukame dar vieną pusvoltę, išsitiesiname ir tarsi vienu įkvėpimu sušokame trigubą sistemą. Širdis tyliai dunksi visame mano kūne, jos ritmą atkartoja žirgo kanopų dūžiai į purią žemę. Atrodo, tarsi jusčiau ir Perseval mintis, todėl daugiau pavaduko atiduodu jai – tegu pati renkasi atsispyrimo šuoliui per statmeną su baseinėliu tašką. Nesuklystu. Man telieka tik paduoti dar daugiau pavaduko, priglusti prie šiluma pulsuojančio kaklo ir mėgautis skrydžiu, po kurio – keli taktai svaiginančios zovados ir dar vienas toks pat šuolis. Jo metu, perkeičiu kojas, kad nusileistume ant reikiamos. Arkliukas jautriai sureaguoja, ir netrukus mudvi vinguriuojame tarp kliūčių, išsitiesiname ir ruošiamės 90cm statmenai. Prieš pat šuolį, pajuntu kylant ožiukų bangą, tad kiek prisiimu atgal pavaduką, energingai suraginu kulnais ir pavaduką vėl tiesiu žirgui. Nevalingai žvilgteliu žemyn ir pastebiu tobulai surinktas kojas bei nemažą atsargą. Šypteliu, suvokdama žirgo pastangas suteikti man laimės. Todėl kai nusileidžiame, nebesistengiu kontroliuoti kiekvieno žingsnio ir laikau tik kontaktą. Perseval energingai zovaduoja, tirpdydama taktus, likusius iki paskutinio šuoliuko. Man nespėjus nė galutinai susivokti, aukščiausia kliūtis išnyra prieš mūsų akis. Drąsiai kylame aukštyn. Užsimerkiu. Kai vėl atmerkiu akis, mane užplūsta begalinė laimė mūsų pasiekimais, kurie, nors ir nedideli, suteikia tiek laimės. Žiūrovai ploja, tačiau jiems tai – tik dar vienas duetas. O aš giliai širdyje žinau, kad ši maža mūsų pergalė liks širdyje visam gyvenimui, neištrinama ir nedylanti, tarsi paukščio giesmė danguje.
III vieta Sidabro kieminėse konkūro varžybosePabaigusios apšilimą, mudvi su Perseval ramiai žingsniuojame, fiksuodamos ties naujutėlaičiu pobalniu sustingstančius žvilgsnius. Paprastutis tamsiai mėlynas, jis iš tolo šviečia oranžiniu užrašu „La Perseval“. Tačiau ne apie tai verta galvoti. Susikaupiu, mintyse pasikartoju maršrutą ir, tarsi tyčia, mane išblaško kvietimas į aikštę. Suplojusi žirgui per kaklą, keliu risčią ir aikštę pasiekiame atrodydamos ne mažiau įspūdingai nei kiti duetai.
Sustojame ties teisėjais, pasisveikinu, drebančia ranka susirenku pavadžius ir laukiu leidimo pradėti. Vos išgirdusi gongo dūžį ir pajutusi mano raginimą, Persevalė kyla į energingą zovadą, kuria kertame starto liniją, įrėžtą grunte.
Tirpsta taktai iki pirmosios kliūtelės. Žemutė statmena pranyksta po manosios kanopomis, kurios pasiruošusios įveikti viską savo kelyje. Ir tikiuosi, kad šie įveikimai apsieis be bereikalingų metimų...
Palyginus laisvu pavaduku, blauzdos darbu vedu žirgą kiek kairiau, ištiesinu ir ruošiamės dar vienam šuoliukui. Skaičiuoju taktus, po truputį keliuosi iš balno, kartu atiduodama pavaduką, grįžtu jį prisiimdama. Dabar pavadžio atiduodu jau mažiau, nes pajutau, jog tuoj mano mažoji įsilėks. Buvau teisi – nepajutusi valdžios, saulė truputį sunerimsta, tačiau netrukus vėl kerinčia zovada pasiekia vėduoklę, kuri niekada nebuvo mūsų mėgstamiausia kliūtis. Pavadį laikai tvirtai, prieš pat šuolį papildomai suraginu kulnais ir balsu, po trupučiuką tiesiu delnus, laikančius mudviejų kontaktą, į priekį. Priglundu prie tokio artimo ir pažįstamo ryžo kaklo, nuberto žvilgančiais lašeliais. Tačiau neleidžiu detalėms manęs išblaškyti, ir jau po šimtosios sekundės dalies tvirtai remiamės į žemę. „Šaunuolė mano gražioji“,- pagalvoju, tačiau neištariu garsiai. Tikiu, jog žirgas ir taip šitą žino.
Sukame pusvoltį dešinėn, kur mūsų laukia trainykas. Kaip bebūtų keista, jaučiu kylant ožiukų bangą, kuri mane labai neramina. Tenka darsyk griebtis atitinkamų priemonių – tvirtai laikau pavaduką, įremiu kulnus ir raginu balsu. Mintyse kartoju nebylius prašymus Persevalei, trokšdama, kad nesugadintumėm šio starto. Man pavyksta. Nejučiom pažvelgusi žemyn, pastebiu idealiai surinktas kojas ir nemažą atsargą. Vos nusileidžiame, nesusilaikiusi žirgą pagiriu, ir tai tampa mano klaida – po šitokios sėkmės. Pavadukui truputį atsilaisvinus, Perseval nusprendžia su manimi pašėlioti ir ima lėkti, tarsi nuo to priklausytų jos gyvybė. Statmena su vandens kliūtimi grėsmingai artėja, ir dėti beviltiškų pastangų žirgo stabdymui nėra kada. Tad bandau prisitaikyti ir, po šuoliavimo įsrižai, ištiesinu žirgą ir pasiutusiai šokame per prieš mus išnirusią kliūtį. Tačiau ryžiukė žinojo, ką daro – kartys lieka savo vietose, vanduo ramiai tyvuliuoja savo mėlynoje jūroje. Šypsena nušviečia mano veidą, tačiau šio lėkimo nebenorėčiau kartoti būtent dabar, nes po statoko posūkio kairėn reikia ruoštis mūriukui. Vėl tvirtai paimu valdžią į savo rankas ir skaičiuoju taktus ne vien sau, bet ir žirgui. Likus trims, pradedame savo skrydį per įsivaizduojamą viduramžių tvorą, už kurios laukia geresnis pasaulis. Tiesa, jame mus pasitinka dar vienas posūkis dešinėn bei 70cm statmena. „Ji mums ne kliūtis“,- pamanau pati sau, visai prieš pat galingą skrydį, tik patvirtinantį mano žodžius. Šuolio metu, perkeičiu kojas, kad nusileistume ant reikiamos. Vos kanopoms dusliai atsimušus į žemę, blauzdos darbu suku pusvoltį, po kurio išsitiesiname ir tirpdome taktus iki paskutinės šios dienos kliūties, 90cm lygiagrečių. Melsdamasi, kad nepadarytume apmaudžios klaidos, vėl susirenku pavaduką kiek įmanoma labiau, skaičiuoju taktus, prieš pat šuolį papildomai suraginu kulnais. Tiesa, jaučiu, jog tai nebuvo būtina – Perseval be abejonės būtų susitvarkiusi kuo puikiausiai. Tačiau... atsarga gėdos nedaro. Ir štai Jis, Paskutinis Šuolis. Tobulas, svaiginantis ir pakeliantis ligi dangaus ant savo erelio sparnų. Reikalaujantis padėkos, mažajai jau bėgant linksmais ožiukais, žiūrovams ošiant, balsui kažkur toli už realybės ribų teigiant, jog maršrutą baigėme be baudos taškų. Viskas netiesa, viskas – tik mūsų vaizduotė. Ir tuo pačiu dar viena pergalė, didinga ir nepakartojama. Nesvarbu, pergalė prieš mūsų baimes ar mūsų konkurentus. Visa tai nesvarbu. Juk nieko nėra svarbiau už tą ryšį, kuris sieja mus...
Virtualaus Pasaulio konkūro čempionate:
III vieta individualioje įskaitoje
I vieta komandinėje įskaitojeTą momentą, kai Perseval visomis keturiomis kanopomis tvirtai remia varžybų maniežo gruntą, o aš pakeliu delną prie šalmo, mano mintyse tarsi besisukanti vaizdajuostė sugrįžta praeitis. Pirmieji žingsniai šioje aikštėje, bandymas nusiraminti, maršruto pasikartojimas, sunkesnių vietų peržiūra. Ir dabartis – pasisveikinimas su teisėjais, kurie šią sekundę, aidint gongui, leidžia startuoti. Užsimerkiu, tada praveriu akis ir energingai suraginu ryžiukę blauzda. „Nagi, brangute, daryk viską, ką gali. Sužibėk“,- mintyse kartoju, taktams iki pirmosios statmenos tirpstant. Štai ir ji, prieš pat mus – susitelkiame, apsidrausdama vos stipriau nei man įprasta įremiu kulnus ir kylu aukštyn. Viskas pavyksta puikiai, tik grįžtame žemyn truputį kietokai. Puslankis dešinėn, išsitiesiname ir vėl kartojame skrydį per šiek tiek žemesnes lygiagretes – jos padeda Persevalei surasti savyje tą sėkmę garantuojantį tašką. Nusileidžiame žemėn, atiduodu šiek tiek daugiau pavaduko ir blauzda vairuoju žirgą link netoliese laukiančios Didžiosios Kinų sienos. Nulydžiu blauzda, keliuosi, priglundu ir vėl paliečiu balną, vis dar jusdama begalinę žirgo energiją ir troškimą įveikti viską tobulai. Neleidžiu jai įsibėgėti, prisiimdama pavaduką ir prašydama pusvolčio kairėn, tada dar vieno šuoliuko. Kiekvienas jų teikia begalinį džiaugsmą mums abiems, ir dabar jaučiamės tarsi viename kūne – kiekvienas virptelėjimas atstoja raginimus, impulsus, pakanka minties, ir ji virsta įsakymu. Paklusdama vienam jų, manoji pravingiuoja tarp kliūčių ir jau ruošiasi trigubai sistemai. Niekados nemėgau šios maršruto dalies, tad kur kas daugiau valdžios į savo rankas – pavaduką tvirtai laikau, jusdama kontaktą ir reguliuodama trajektoriją milimetrų tikslumu. Nulydžiu blauzda, prieš tai aiškiai atskaičiuodama taktus, ir mudvi vėl kylame. Kanopos dusliai atsimuša į žemę, taktas, paduodamas į priekį pavadukas sulig tiksliu blauzdų darbu ir atsiplėšimu nuo balno, žemė, du taktai, pavadukas, blauzda, skrydis ore, žemė... Ir viskas, Žiūrovai suošia, mano veidą nevalingai papuošia šypsena, tačiau nuveju ją – laikas tiksi. Dešinėje lieka starto linija, posūkis iškart po jos – ir dar viena kliūtis, mūrinė ir baisi kaip niekas kitas. Perseval, jaučiu, šiek tiek susimėto, būtent todėl sulaukia švelnaus raginimo. Stengiuosi sulaikyti kylantį norą viską tiesiog paspartinti steku, tačiau dabar jį turiu tik dėl vaizdo. Ir nesuklystu – ryžoji, nors ir pasimuisčiusi sekundėlę, tiksliai atsispiria ir perskrieja kliūtį. Automatiškai prisiimu pavadį ir kreipiu ją truputį kairiau, skaičiuoju taktus, likusius iki vandens kliūties. Galingas atsispyrimas – ir po mumis tyvuliuoja vanduo. Nejučiom žvilgteliu žemyn, kur laukia nepriekaištingai surinktų kojyčių vaizdas. Ilgai grožėtis juo netenka, nes Perseval jau skuodžia, išsitraukdama pavaduką tiek, kiek reikia jai. Mano klaida, pripažįstu – ir nedrįstu stabdyti, mat aštuntoji statmena, aukštesnė nei tikėjausi, jau visai greta – tad tik stengsiuosi nekliudyti mylimiausiosios pasirinktai taktikai. Pakimbame ore vos kelioms sekundės dalims, po jų laukia nusileidimas su išmetimu iš balno, tačiau sugebu susitelkti ir laiku suimti pavadžius į rankas. Tempas vėl tampa toks, kokio reikia, ir dailiai sukamės dešiniau, vėl imu skaičiuoti likusius taktus ne vien sau, bet ir žirgui, tada stumteliu jį vidine energija į priekį ir vėl kylame, leidžiamės, sukame pusvoltį, tiesinamės, kylame – atrodo, taip galėtume be galo. Galvoje tarsi žemėlapyje raudonu taškeliu pažymėta vieta, kur mes esame, ir atstumas iki finišo vis mažėja. Blauzdos darbu pravingiuoju kumelytę taip, kad atsidurtume tiesiai prieš pačią gražiausią maršruto kliūtį, viliojančią muzika dvelkiančiais smuiko raktais. Iki jos lieka trys taktai, kuriuos atidžiai skaičiuojame ir ruošiamės atsispyrimui, laiku ir vietoje. Viskas pavyksta itin gražiai, ir leidžiame sau truputį paspartinti tempą – dvyliktoji kliūčių sistema įveikiama iš begalinės energijos antplūdžio, be papildomų raginimų. Po jos, vėl lekiame pašėlusiu greičiu, pavadukui likus lengvame kontakte. Mudviem to užtenka – abipusis pasitikėjimas tereikalauja tik švelnaus impulso prieš šuolį. Lengvas puslankis kairėn, paskutiniai taktai, paskutinis atsispyrimas – paskutinis skrydis. Jo metu užsimerkiu ir žinau, kad Perseval nejučiom padaro ta patį. Grįžtu į balną, nusišypsau, atsimerkiu – ir leidžiu mažajai nubėgti linksmais ožiukais, nes žinau, jog ji jų nusipelnė. Žiūrovai ploja, giria dar vieną duetą, baigusį be baudos taškų. Jiems rūpi tik tiek. O mūsų mažytė asmeninė pergalė dienos rūką nubarsto žvilgančiais džiaugsmo lašiukais – visam gyvenimui.
I vieta Estorilo žiemos konkūro čempionato pirmajame etapePaleisdama pavaduką, ištiesiu delną į šoną ir pagaunu baltą didžiulę snaigę.
- Žiūrėk, ryžiukau, kaip be galo gražu,- nevalingai šūkteliu, tačiau kol Perseval susipranta atsisukti, mano delnas ir vėl tuščias.- Na va, būsi be snaigės dabar…
Tačiau ateina laikas surimtėti, mat ataidi kvietimas į maniežą, kur mudviejų laukia dar vienas startas – žiemiškai jaukus. Tad susirenku pavaduką ir pasiraginu žirgą lengva ristele, kuria ir pasiekiame aikštę. Akimis darsyk prabėgu maršrutą, tada susistabdau savąją priešais teisėjus ir atiduodu pagarbą. Jų veiduose matau šypsenas ir atlaidumą, kas nuteikia tikrai puikiai – ir, nieko nelaukdamos, sulig gongu kylame į plastišką zovadą. Vos kertame starto liniją, ir jau ruošiamės pirmajam šuoliui – visas pastangas dėsiu tam, kad pirmojoje fazėje pasirodytume be priekaištų. Aiškiai skaičiuoju taktus, švelniai suraginu kulnu ir kylame, palikdami spalvingas kartis po savimi. Nusileidžiame gražiai, ir neskubėdamos sukame pusvoltį dešinėn, apjodamos kliūtis, kurios mus pasitiks vėliau. Dabar koncentruojamės tik į 1,1 metro aukščio statmeną, kuri po truputį artėja. Jaučiu, jog visas Perseval dėmesys taip pat neblaškomas pašalinio šurmulio, kaip jautriai ji reaguoja į kiekvieną mano impulsą. Galbūt tai lemia, kad pakylame ir leidžiamės minkštai, man vos spėjant sukeisti kojas tebebūnant ore, o nusileidus – kryptelti žirgą kairiau. Tačiau vis dėlto viskas pavyksta sekundės dalių tikslumu, ir vėl braukiame iki trečiosios kliūtelės likusius taktus. Be didesnių mano pastangų, šuoliukas pavyksta, ir vėl sukame pusvoltį dešinėn – šįkart truputį suklystu skaičiuodama, ir tenka tiesintis staigiau nei derėtų, tačiau vis dėlto, nors ir ne visai tiesiai, įeiname į ketvirtąją statmeną ir paliekame ją už savęs – po akimirkos, jau įstrižai dešinėn matuojame atstumą iki lygiagrečių, kurios kažkodėl staiga pasirodo labai jau grėsmingos. Mažoji ima muistytis, bando išsitraukti pavaduką ir susigalvoti dar galaižin ką, todėl tenka imtis visų priemonių – įremiu į šonus kulnus ir tvirčiau susirenku pavaduką, mat, kaip visada, pentinų ir steko neturiu. Vos vos įvesdama į kliūtį, raginu balsu ir energingiau nei įprasta keliuosi iš balno, po truputį paduodama pavadį. Jau leidžiantis, prisiimu jį atgal ir tvirtai vedu lanku kairėn, ištiesinu ir darsyk kartoju raginimą kulnais – kad neliktų nė menkiausios galimybės sudvejoti. Viskas pavyksta, ir ožiukai išgrūsti už maniežo ribų – o mudvi vėl stebime po savimi pranykstančią kliūtį. Vis dar bijodama pernelyg daug valdžios atiduoti ryžiukei, pavaduką laikau tvirtai ir tęsiu jojimą lanku, link septintųjų lygiagrečių. Vėl skaičiuoju taktus, vėl tvirtai prispaudžiu kulnus ir nejučiom praveriu lūpas – tačiau balsą sustabdo staigus vėjo gūsis energingo šuolio metu. „Pernelyg energingo“, pamanau kietai nusileidus, tačiau dabar svarbu ne tai – vienintelė sistemėlė mus skiria nuo antrosios fazės, kur galėsime leisti vėjui mus nešti. Dabar svarbu tinkamai išlaviruoti tarp kitų kliūčių ir tiesiai įeiti – ir niekas kitas geriau to nepadarys, nei Perseval. Man belieka tik ramiu blauzdos darbu vairuoti ją reikiama kryptimi, šiek tiek pridedant pavaduko. Nesuklystu – aplenkusios į Kalėdinę panašią eglutę, šiek tiek spartiname tempą ir išsitiesiname, tada sunaikiname paskutinius ramybės taktus ir kylame aukštyn, leidžiamės, taktas, kylame, leidžiamės – į šią akimirką sutalpiname pavaduko atidavimą ir vidinį impulsą bėgti, skuosti kuo greičiau. Prieš startą dar dvejojusi dėl kelio, kurį pasirinkti, dabar rizikuoju ir bandome išvingiuoti tarp septintosios ir pirmosios kliūčių, tuo pačiu besiorientuodamos dešiniau – kad liktų pakankamai erdvės išsitiesinti. Greitis vis didėja, tačiau savo pasiekiu – tiesiai prieš mus stūkso grėsmingai aukšta statmena. Tačiau nespėju nė sunerimti, o ji – jau žemai po mumis, po tobulai surinktomis kojytėmis, įšilusiam kūnui po savęs paliekant rūko nuometą. Mums kybant ore, sudirbu blauzda ir sukeičiu kojas, kartu vos vos prisiimdama pavaduką – ir išsyk vesdama mylimiausiąją pusvolčiu kairėn. Darsyk rizikuoju, stipriau suragindama blauzda ir prašydama energingesnės zovados. Taip, žinau, jog galiu prarasti daug. Tačiau dar daugiau – laimėti. Laimėti, laimėti – ausyse dainuojantis vėjas nejučiom pasigauna šia mintį ir tarsi gija išpiešia mūsų kelią link vis artėjančio finišo, ištirpdydamas vieną po kitos nykstančias kliūtis, vis sunkėjantį darbą judant link jų bei įvairiausio staigumo posūkius. Viską atlieku automatiškai, mat žinau, jog greičio reikalaujantys šuoliai – Persevalės stiprioji pusė. Ryžiukė nė sekundėlei nesudvejoja, drąsiai įveikdama visas kelyje išnyrančias kliūtis, man tik lengva ranka šiek tiek pareguliuojant kelią link tikslo – link finišo. Vis dėlto, jis atskuba per greitai – atrodo, ką tik kirtome starto liniją, o štai jau paskutinį kartą šiandien priglundu prie mažosios kaklo skrydžiui. Kiek leidžia pavadukas, ištiesiu rankas į šonus ir įsivaizduoju žiūrovus suošiant – tačiau negirdžiu. Mano mintis užvaldo vientisas ir lygus šnopavimas, kanopų dundėjimas į gruntą ir tylutėlis odos girgždesys. Šypsomės plačiai plačiai, kaip tik mokame – abi. Aš tai žinau. Jaučiu. Kaip dar niekados gyvenime nebuvau jautusi...
I vieta atitenka kurybingąjai Chanzy su La Perseval, sveikiname ir linkime didžiausios sėkmės II-ajame etape! (358.5 balai) + 30 000 Lt.
I vieta Estorilo žiemos čempionato antrajame etapeDar neatslūgus geriausiai pasaulyje nuotaikai dėl sėkmingai įveikto pirmojo čempionato etapo, mudvi su Perseval vėl žingsniuojame ratais, grožėdamiesi aplinka ir stebėdami kitus duetus. Sniego jau gerokai mažiau, dėl to diena atrodo niūresnė nei yra iš tiesų – tačiau mūsų širdyse šviečia saulė. Didelė didelė, kurios spinduliai pakeri visus – net ir tuos, kurie mudvi kviečia į maniežą dar vienam startui.
Grakščiai įšuoliuojame į maniežą, tarsi fotografijoje užfiksuoju maršrutą. Sustojame priešais teisėjus, pasisveikiname ir sulig gongo dūžiu kylame iš vietos – į svaiginančią zovadą. Iš pradžių, kiek nerami dėl klaidų vos startavus, pavaduką laikau tvirtai ir skaičiuoju taktus. Prieš pat šuolį, nulydžiu blauzda ir keliuosi, tiesdama pavaduką į priekį. Nusileidžiame kietokai, tačiau vien dėl mano įtampos – tad nusprendžiu, jog reikia pasitikėti mažąją. Ši, pajutusi laisvę, paspartina tempą – tik neilgam. Pradedu prašyti pusvolčio kairėn, vėliau išsitiesinimo, ir nejučiom vėl imu skaičiuoti taktus. Likus trims, atsispiriame ir praskriejame pro spalvingas lygiagretes. Dar vienas posūkis dešiniau, ir priešais mus išnyra dar viena statmenėlė – atrodo, tokia nedidukė ir miela. Nejučiom nusišypsau ir kažkur visai netoli išgirstu fotoaparato užrakto suveikimą – ką tik buvome įamžintos. Pajuntu, kaip priekinės žirgo kanopos atsiplėšia nuo žemės ir vėl į ją atsiremia, dusliai atsimuša į maniežo gruntą. Tačiau dabar vėl tenka prisiimti daugiau darbo man, nes artėja sistema, viena sudėtingiausių maršruto dalių. Aiškiai nurodau Persevalei tolesnius veiksmus, tvarkingai dirbu blauzda bei pavaduku, ir išsitiesiname idealiai. Prie šuolių seriją, tvirtai įremiu kulnus į sušilusius mažulės šonus tarsi stabdydama bet kokius galimus ožiukus. Gražiai pakylame, lygiai taip pat nusileidžiame, vienas vienintelis taktas ir kartojame jau rutina tapusius veiksmus. Paskutiniojo šuolio metu, sukeičiu kojas, kas nusileistume ant reikiamos ir nė sekundės nesugaištume blaškymuisi tuo metu, kai laviruosime tarp kliūčių – link penktosios, kurią sykį jau įveikėme. Viskas pavyksta, tačiau kai Perseval pamato priešais save tikslą, jis jai pasirodo kažkodėl labai jau baisus ir pajuntu, jog tuojau sulauksiu lengviausio įmanomo pasirinkimo – nusukti į šoną. Užbėgu šitam už akių tvirtai prisiimdama pavaduką ir griežtoku blauzdos darbu. Mylimiausiajai nieko kito ir nelieka, todėl nenorom, tačiau tvarkingai mudvi vėl šokame – tik ne itin sėkmingai. Pasigirsta tylus karčių barškėjimas, ir nejučiom atsisuku pažiūrėti, ar jos nenukrito. Mūsų laimei, nedidele amplitude siūbuodamos, kartys išsilaiko. Tačiau tą pačią akimirką susivokiu, kad galbūt vertėtų zovaduoti greičiau – nes laikas negailestingai tiksi. Tad suraginu kumelytę blauzda ir atiduodu šiek tiek daugiau pavaduko. Dirbdama dešine blauzda, suku pusvoltį ir vėl tiesinuosi, taktai iki sąryšio negailestingai tirpsta. Prieš šuolį, dar šiek tiek paaktyvinu ir keliuosi vos kanopoms ėmus brėžti puslankį virš statmenėlės. Nusileidžiame, ir dvylika metrų pranyksta tarsi tiek pat centimetrų – ir mudvi vėl pakylame arčiau dangaus. Deja, tenka grįžti ir kuo greičiau įveikti atstumą iki aštuntųjų lygiagrečių, bene aukščiausių šiame maršrute. Tai pavyksta, tačiau – negi viskas bus gerai. Kas be ko, nespėju tinkamai išlyginti ryžiukės, ir įeiti tenka iš šono. Širdis nusirita į kulnus, jiems nuslystant prie pat pilkšvo pobalnio – ir grįžta į savo vietą, kai nusileidus paaiškėja, jog ir šįkart išvengėme metimo. Dar viena plati šypsena ir jausmas, jog ką tik nusišypsojo ir žirgas. Liko vienas skrydis, ir viskas – pabaiga. Turėdamos bendrą tikslą, šuoliuojame jo link – ir netrukus pasiekiame. Šįkart visiškai atiduodu pavaduką ir pasitikiu Perseval pasirinkimais – juk žinau, kad ir kokius bauginančius, tačiau džiokerius ji visuomet įveikia be priekaištų. Man belieka mėgautis – šuoliu, žiūrovų ošimu po jo, linksmais mylimiausios ryžiukės ožiukais ir ta būsena, kai suvokiu, jog galime nuversti kalnus. Jog galime viską, ko siekiame. Ko kada nors pasieksime.
Pirmoje vietoje Chanzy su La Perseval (237 taškai), sveikinu ir linkiu didelės sėkmės ateityje. Prizas komplektukas + 50 000 Lt.
I vieta Estorilo žiemos čempionato finale Garbingiausioji vieta atitenka Chanzy su La Perseval per du etapus surinkusioms 595,5 t. Nuoširdžiausi sveikinimai!:* Dovanų komplektukas + 80 000Lt.
I vieta Satinas Tour'12 konkūro varžyboseAš jau kone pamiršau tą jausmą, kai užsimerkusi paskutinį sykį kartojuosi maršrutą, o mano rankose – Perseval, lygiai taip pat nekantraujanti, lygiai taip pat laukianti savo progos sužibėti. Tačiau šiandien mudvi ir vėl kartu – varžybinėje aikštėje, kupinoje jaukaus šurmulio ir įtampos.
„Į aikštę kviečiama Chanzy su savo nuosava kumele La Perseval“- išgirstu aidintį balsą ir nevalingai ištiesiu nugarą. Mudvi pajudame į priekį.
Įkvepiu, sustabdau žirgą priešais teisėjus ir atiduodu pagarbą. Ranka nuslysta žemyn, perbraukdama per žirgo kaklą ir taip tarsi linkėdama jam sėkmės. Linkėdama sėkmės mums – ir sulig šiuo momentu nuaidi leidimas pradėti. Ryžtingo impulso paskatinta, kumelė energingai kerta starto liniją minkšta savo zovada, ir išsyk pasiruošia šuoliui per pirmąją statmeną. Mintyse skaičiuoju taktus ir suraginu žirgą, keliuosi į priekį ir leidžiuosi žemyn. Tvirtai laikydama pavaduką, neleidžiu kumelei bėgti pernelyg greitai ir, dešiniajame akies kamputyje jau kone matydama laukiančias lygiagretes, kaire blauzda atlieku gana staigų posūkį, po kurio iškart ištiesinu brangiąją ir, įrėmusi kulnus, keliu į viršų. Lygiagretės lieka gerokai po mumis, ir, atrodo, vertėjo pasirinkti 120cm užskaitą, kad ir koks tarpas nuo paskutinio starto bebūtų - nes šios lygiagretės ir buvo vieno aukščiausių, metro aukščio. Dar tebesant ore, sudirbu pakeisdama kojas ir, vos nusileidus, prašau švelnaus posūkio kairiau. Apjojame vienišą statmeną, pasiruošiame šiek tiek šonu įeiti į dar vienas lygiagretes ir viską kone idealiai atliekame – man tiesiant pavaduką, priekinės kojos kažkur apačioje palieka raudonai mėlynas kartis. Pajaučiu veide šypseną, kurią dar labiau sustiprina šiek tiek daugiau pavadžio išsireikalavusios Perseval lėkimas link dailiais krūmais apstatytos retro stiliaus sistemos – visai nesvarbu, kad galbūt neprotingai atrodo toks poelgis, ne dėl laimėjimo mudvi šiandien čia. Girdžiu minios šūksnį, kai likus trims taktams Perseval nė nemano šokti, sekundę išsigąstu ir suraginu ją. Žinoma, taškas pasirenkamas jau netinkamai, ir girdžiu kartį dusliai barkštelint. Lyg sulėtintame filme ji šiek tiek siūbuoja ir galiausiai paliečia žemę – ir minia dar sykį sustingsta. Tačiau aš tik pagiriu susimėčiusią Perseval tyliu balsu ir energingai vedu pirmyn, į antrąją sistemos kliūtį – juk neleisime, kad bloga pradžia sugadintų ir pabaigą. Aiškiai pabrėžiu du taktus iki lygiagrečių, parodau šuolio tašką ir užsimerkiu, mintyse prašydama ryžiukės paklusti. Atrodo, tai suveikia, ir sistema jau palikta už mūsų, sukant pusvoltį link metrinės statmenos. Jaučiu begalinį Perseval nusivylimą, todėl ir man darbo žymiai daugiau – kiekvieną tempą nurodyti, kiekvieną žingsnį paspartinti. Tačiau šuolio metu, prigludusi prie be galo brangaus man kaklo, aš spėju sušnabždėti, kad viskas gerai, ir žirgas tarsi atgyja. Nusileidžiame lyg ant debesies ir truputį kryptelime kairėn, šiek tiek paaktyvinu zovadą ir vedu link tokio paties aukščio kaip jau įveiktoji statmenos. Perseval energingai atsispiria ir skrieja virš kliūties dailiai surinkdama kojas, tarp mano delnų siųsdama kokį milijoną energijos impulsų. Lygiai tokie patys verda mano blauzdose, raginančiose judėti ją tik į priekį, ligi paskutinės kliūties, kuri laukia vos už vieno posūkio. Atliekame jį gan staigiai, man apsiskaičiavus, tačiau išsilyginame ir šiek tiek surizikuoju – atleidžiu pavaduką ir imu skaičiuoti likusį atstumą nauju, jau gerokai greitesniu tempu. Metras spalvingų karčių grėsmingai artėja link mūsų, dirbančių tikslumo reikalaujantį darbą – ir lygiai taip pat tiksliai aš skaičiuoju, lygiai taip pat tiksliai bendrauju su kumelaite, lygiai taip pat tiksliai ji pasirenka šuolio tašką. Nulydžiu blauzda, ir --- viskas. Žiūrovai ima ploti, žirgas po kliūties nubėga linksmais ožiukais (kad ir kur būtų to išmokęs), aš ištiesiu rankas į šonus, visiškai numesdama pavaduką. Mudvi galim sau tai leisti. Na ir kas, kad neapsiėjom be metimo. Kiekviena klaida mus veda į tobulybę – ir be galo gera jausti, kaip mudvi tolstam nuo jos.
- Aš nenoriu, kad būtum tobula. Aš tenoriu Tavęs savo širdyje.
Temos pavadinimas: La Perseval 
