Brangių prisiminimų skrynelė.

Chanzy su La Perseval Startas Pajūrio Bangų konkūro varžybose '09.

Saulėtą rytą, kai miškelyje savo giesmelės traukia jau parsiradę namo paukščiai, ištaukšiu iš arklidžių su savąja La Perseval, pabalnota naujutėlaičiu inventoriumi ir išblizgintą. Pati, rankomis neramiai lygindama uniformos klostes, atrodau taip pat visai neprastai.
- Na ką, brangioji, tuoj ir mūsų lauks pirmasis startas kartu. Ech, bent tos galvos neskaudėtų...
Buvau ne visai pasveikusi po krūvos ligų, todėl įkyrus skausmas kaustė galvą kiekvieną kartą pastačius koją.

Visai netrukus pasiekiame maniežą, kuriame jau apšilinėja keletas raitelių. Gretimame, kuriame vyks varžybos, kol kas dar tuščia, tik šurmuliuoja žiūrovų jūra. Aš giliai įkvepiu, išsitraukiu kilpas, kiek tvirčiau priveržiu pavaržą ir užšoku ant Persiko. Tada suploju jai per kaklą ir paraginu. Mudvi įjojame į maniežą, beaidintį įvairiausiais šūksniais ir kanopų taukšėjimu.
- Nieko gero iš savo galvos nelaukiu,- patyliukais tariu ir išmetu kilpas.- Pabandom be jų.
Pažingsniavusios keletą minučių, keliam risčią. Susitvarkau savo sėdėseną, pagaunu ritmą. Kai jau viskas taip, kaip reikia, iš risčios paimam pirmą pasitaikiusį kryžiuką. Sušokusios jį iš vienos pusės, pakeičiam kryptį ir peršokam iš kitos.
- Gerutė mano,- pagiriu arkliuką ir blauzda išsiraginu zovadą.
Apzovaduojam keletą ratų, aš pasigaunu kilpas ir apsižiūriu po kliūtis, susidėlioju šiokį tokį maršrutą apšilimui. Sušokam keletą neaukštų statmenėlių, lygiagretes. Viskas einasi lyg per sviestą. Išgirstu, kaip į varžybų maniežą pradedami šaukti raiteliai, kaip vienas po kito jie nyksta ir apšilimo aikštės, kaip juos pakeičia kiti. Paskutinį kartą paraginu Perseval šuoliui per 1.3 metro statmeną ir po jo žirgą pristabdau iki risčios. Aprisčiuojam kelis ratus, tada pažingsniuojam, kol kumelė kiek pravėsta. Bevaikščiodamos ratuku, laukiam 7-ojo numerio kvietimo. Nes po juo pasislėpusios mes.

“Chanzy ir La Perseval. Tai – dueto debiutas“- ataidi iš gretimo maniežo.

Aš darsyk giliai įkvepiu ir iš kišenės išsitraukiu vaistų. Susižėrusi juos į burną, blauzda spusteliu Perseval ir mes įžingsniuojame į varžybų aikštę.

Apžvelgiu aikštę ir kliūtis, kurias turėsime įveikti. „Ne itin sunku“, galvoju sau. Duodu kumelytei stipresnį impulsą ir ji pakelia risčią. Lygią, ritmišką risčią, kuria apjojame vieną ratuką ir po kurios zovada pasiekiame starto liniją. Pradedamas skaičiuoti laikas.

Prieš mūsų akis – pirmoji kliūtis, vieno metro aukščio statmena. Paduodu pavaduką į priekį ir likus trims taktams, pajuntu atsispyrimą. Aš kiek pasikeliu ir netrukus vėl sugrįžtu į balną. Kliūtis lieka už mūsų nė neužkliudyta.
- Gera pradžia – pusė darbo,- sumurmu pati sau ir blauzdos impulsu suku žirgą dešinėn. Tiesiai prieš mus išdygsta lygiagretės.
Šįkart pavaduko taip laisvai neatiduodu, šiek tiek prisilaikau. Kai lieka keturi taktai, atidžiau reaguoju ir jau laukiu šuolio. Perseval vėl nesuklysta, pasirenka tinkamą laiką ir gražiai perskrieja spalvingas lygiagretes. Pagirčiau ją, tačiau laikas spaudžia – reikia judėti kiek kairiau. Šito paprašau pavaduko pagalba, ir manoji sureaguoja labai jautriai. Pasuka gal šiek tiek per daug, todėl užėjimas gaunasi kiek netiesus ir aš truputėlį jaudinuosi. Tačiau žirgas žino, ką daro, nors atsispyrimą pasirenka kiek netikėtu momentu. Aš pavėluotai pasikeliu, ir tai gerokai sugadina šuolio kokybę. Nusileidžiam gana kietai ir barškindamos. „Velnias, žioplas padaras“, subaru save. Nuo kanopų dunkstelėjimo vėl įsiskauda galvą.
Viena ranka paleidžiu pavaduką ir suploju Persikinei per kaklą, tardama:
- Tu šaunuolė, ne tavo kaltė. Viskas gerai.
Dabar nėra laiko klaidų apmąstmui – reikia ruoštis sistemai. Nors ji nėra labai sunki, pajuntu dvejojimą iš Perseval.
- Nagi, nagi, neužsiožiuok tik, brangioji,- šnabždu ir akimirką pasigailiu, kad pasitikėdama neėmiau steko.
Tačiau mano prašymai pasiekė tikslą, ir arkliukas gana gražiai įeina į sistemą. Šokame tiesiai, viduryje, tai viską palengvina. Per pirmąją kliūtį skrendame gerokai aukščiau, nei reikėtų, bet antrasis šuolis beveik tobulas. Na, nepaisant dar vieno kietoko nusileidimo, atsiliepiančio mano galvai.
Darsyk pagiriu ryžiukę ir blauzda kreipiu ją kairiau. Akimis seku kliūtį, dabar esančią šone. Turėsim atsidurti tiesiai prieš ją. Skaičiuoju kiekvieną milimetrą, ir, kaip aš manau, tinkamu momentu pusvolte suku dešinėn.
Vis dėlto apsiskaičiavau, tai matau jau iš tolo. Šuolis bus įstrižas, ir tai nieko gero nežada. Perseval taip pat tai mato, todėl atsispiria šiek tiek anksčiau, vos man padavus pavaduką. Šįkart ir aš sureaguoju pakankamai greitai, todėl šuolis pavyksta gerai – tiek, keik leido aplinkybės. Girdžiu kliūtį šiek tiek barškant, bet džiaugiuosi, kad ji nebuvo numesta.
Beveik nemąstydama, susirenku pavaduką ir blauzda vėl paprašau posūkio dešinėn. Pasukusios, išsilyginam ir tobulai tiesiai artėjam link mūriuko, nudažyto dangiškai žydra spalva. Mano mintyse maišosi taktai, rimtas, kliūtys, numeriai, skaičiai ir... skausmas. Kažkaip sugebu atsiskaičiuoti likusius taktus, paduoti į priekį pavaduką, pasiruošti šuoliui, prisitaikyti prie kilimo. Jaučiu, kad trokštu šio maršruto pabaigos, kad nebegaliu daugiau. Priekinių žirgo kojų atsirėmimas į žemę vėl pasiekia mano galvą ir trukdo mąstyti. Akyse pradeda temti, suvokiu, kaip laisvą pavadį pajutęs žirgas ima tampyti galvą. Aš šiek tiek jį prisiimu ir nestipriai įtempiu dešinįjį, prašydama mažo posūkio į tą pusę. Meldžiuosi, kad kumelytė sureaguotų, kad pavyktų šis paskutinis šuolis.
Papurtau galvą, tarsi tai galėtų padėti, ir stebiu, kaip įstriža kliūtis artėja link mūsų. O gal mes link jos? Nebegaliu mąstyti, todėl gerokai anksčiau nei reikėtų paduodu pavaduką į priekį. Ir staiga pajuntu, kad žirgas mane supranta. Nežinau kodėl, bet pajuntu. Suvokiu, kad ji atsargiau dėlioja kojas, kad nebetampo galvos, kad atsispiria reikiamu momentu. Aš negalvodama pakylu iš balno ir priglundu prie šiluma pulsuojančio kaklo, savo kakta jaučiu mažyčius prakaito lašelius. Ir tą akimirką man nebeskauda galvos. Aš tik skrieju oru, mudvi skriejam, ir po mumis nėra nieko, tik dangus, žydras, saulės nutviekstas dangus...
Kai vėl grįžtu į realybę, žemė jau būna po mumis, o kliūtis – gerokai už mūsų. Pati aukščiausia, o nė neužkliudyta. Apsidžiaugiu ir energingai suploju Persikui per kaklą.
- Ačiū tau, gražuole mano, ačiū...
Žiūrovai ploja, ir to šurmulio lydimos, mes išžingsniuojam iš maniežo. Lauke mus pasitinka skaisti saulutė, kurios galvos skausmas nebetemdo. Aš paleidžiu iš rankų pavaduką, palinkstu į priekį ir stipriai stipriai apkabinu savo mylimiausios kumelytės kaklą.
Prakaito lašeliai susimaišo su tyliomis džiaugsmo ašaromis. Sūrus upelis vagoja mano veidą, sruvena žemyn per mylimo žirgo kaklą. Ausis vėl pasiekia tyli giesmė, kurią man skiria į namus sugrįžę paukščiai...

I, garbingiausioji vieta atiteko Chanzy su La Perseval. Sveikinu nugalėtojus (kaip kvailoka sveikinti save, bet.. taip lėmė vertinimai.)
Buvo surinkti 143 taškai.



Duetas apdovanojamas jojimo batais ir pirmosios vietos rozete.

Pajūrio Bangų konkūro varžybos '09.

Chanzy su Milonga de Amor. Startas Eskadrono taurėje, 2009

Vėsoką popietę atsibeldžiu į žirgyną pas savo nagliuką Milongą ir niūniuodama praveriu jo gardo duris.
- Labas, dički. Seniai jau besimatėm, o jau šiandien kaip ir startuoja.. Na bet tiek to, tikiuosi, nebus didelių ožių,- mesdama žudantį žvilgsnį tariu Milui.
Perbraukiu keletą kartų šepečiu per žirgo nugarą, ir pamatau atskubančią Viltę, kuri ir turėtų paruošti man arkliuką varžyboms.
- Sveika, gerai, kad nelabai vėluoji,- pasisveikinu.- Aš jau šiek tiek šukavau, tad tu tik pabaik ir sudėk languotą inventorių. Oj, tik balnas ir kamanos rudos. Gali ir karčius supint, jei turėsi laiko,- duodu nurodymus žodžio nespėjusiai išarti Viltei.
- Aha, ir tau labas,- nusijuokia ši, tačiau aš jau dumiu persirengti.

Taisydamasi švarko klostes ir rankose sukinėdama steką, žvangindama griežčiausiais savo pentinais, paimu savo eržilą už pavaduko ir pasigrožiu.
- Gražus kaip niekad, puikiai padirbėjai,- tariu Viltei.
- Na na, jok į apšilimą, nes pavėluosit.
- Gerai, iki,- atsisveikinu ir išsitraukusi kilpas užšoku ant besimuistančio Milongo.
Vos užsėdu, šis pradeda tampyt pavadžius ir rautis į priekį.
- Stovėk gi tu,- rikteliu.
Šiaip ne taip išsiprašau gražaus žingsniuko ir mudu pajudam į aikštę, kurioje jau matyti keli apšilimą atliekantys raiteliai.
Po keliu minučių mes taip pat aikštėję ir ramiai žingsniuojam pirmą ratą. Milonas šiek tiek aprimo ir neberodo savo ožių – matyt, nebenori paragauti pentinų.
Po kelių ratų žingsnio, bandau pasikelti risčią, tačiau eržilėnas rauna iš vietos ir gauna pentinais per nutukusius šonus.
- Čia dabar? Ar pasiutai?- subaru.
Prilaikydama pavadžius, paraginu žirgą steku ir neleidžiu jam rautis. Pasiekiu savo – ryžas dailiai rinčiuoja, tiesa, stengiasi išrauti pavadžius, bet po kelių minučių nurimsta.
- Va taip va, ir kad man daugiau nebesiožiuotum,- tariu plodama per kaklą.
Parisčiavę, gana sklandžiai pereiname į zovadą. Stengiuosi kuo ilgiau zovaduoti, kad Milas kiek pavargtų ir nepradėtų savo nesąmonių per varžybas.
Susitvarkau sėdėseną, kojas, pazovaduoju ir be kilpų. Tada pristabdau savo kvailiuką iki rsičios, kuri jau nepalyginamai gražesnė. Kai pasigaunu kilpas, paimam kryžiuką iš abiejų pusių.
- Šaunuolis, o kad ir visada toks būtum...
Milas prunkšteli, o aš vėl prašau iš jo zovados. Net nustembu, kai jis sureaguoja ir be jokių ožiukų pasikelia. Susukam keletą voltų, pasilankstom ir pradedam šokti. Paimam keletą mažučių statmenėlių, švariai jas praėję judam ir link lygiagrečių. Per daug dėmesio į jas nekreipiam, nes tai tik apšilimas, tačiau sušokam švariai, lygiai taip pat neblogai pasiseka ir sistemėlė.
Kai pamatau prakaito lašelius ant žirgo kaklo, nusprendžiu, kad apšilimo gana ir pristabdau savąjį iki risčios. Po kelių minučių mudu jau žingsniuojam stebėdami kitus raitelius.
Visai netikėtai iš apmąstymų mane pažadina balsas:
Į aikštę kviečiame Chanzy su Milonga de Amor.
„O velnias velnias velnias“, sukasi mano galvoje. Pasilenkusi tyliai sušnabždu ryžikui į ausį:
- Prašau, tik nenuvilk manęs, pasikelk savo reputaciją.
Tarsi pritardamas, maniškis prunkšteli. Suploju ranka jam per kaklą ir, pasikėlusi risčią, įvedu jį į aikštę. Prasukam pro teisėjus, aš sustabdau žirgą ir pakeliu ranką prie šalmo. Pajuntu, kad ji dreba, tačiau stengiuosi nusiraminti ir nekreipiu dėmesio. Į dantis įsegu šypseną, o po gongo ją pakeičia rūpestis. Mudu gan sklandžiai pereinam į zovadą ir netrukus pasiekiame starto liniją.
Kai kertam liniją, prieš mūsų akis atsiranda metrinės lygiagretės. Aš atsiskaičiuoju taktus dėl viso pikto ir laiku pakylu iš balno, grįžtu atgal į jį. kliūtelė liko už mūsų, lengvai įveikta. Kiek toliau matau beveik tokio paties aukščio statmenėlę ir dėl jos visai nesijaudinu. Iš inercijos pakylu, matau, kad žirgas taip pat šoka lengvai, be įtampos. Aš taip pat pradedu atsipalaiduoti, nebebijau taip stipriai.
Sukam nemažą pusvoltę ir atsiduriam ties 110 cm lygiagretėm. Čia Milas kiek suabejoja, nes įėjimas ne visai tiesus, tačiau laiku pavaišinu jį steku, todėl žirgas atsisako stop‘o idėjos. Žodžiais jį tyliai pagiriu ir vedu link sistemėlės. Įeinam tiesiai ir visai neblogai, tačiau aukščio galėtų būti kiek daugiau. Su antra sistemos kliūtimi nesusidorojam taip gerai ir barškinam bet, ačiū Dievui, nenumetam. Kad apsisaugočiau nuo bereikalingų baudos taškų, prieš paskutinę kliūtį paraginu arkliuką stekučiu. To pakanka, kad šuolis būtų galingesnis, ir aš vėl pagiriu prieš mane švytruojančią ausį.
Ramiai sukam pusvoltę į kairę ir galingu šuoliu imam trainyką. Peršokam gerokai aukščiau, nei reikėtų, ir mano pilve suplazda drugeliai. Dėl jų vos nepramiegu posūkio dešinėn, todėl stengiuosi daugiau negalvoti apie jausmus.
Tiesiai įeinam į 110 cm statmeną, aukščio vėl kiek pritrūksta ir išgirstu barškėjimą.
„Velnias, tikrai bus metimas“, pamanau. Tačiau metusi greitą žvilgsnį atgal pamatau, kad kartis vietoje ir pradžiungu.
Nedidele pusvolte kairėn pasiekiame dar vieną sistemėlę, šįkart kur kas lengvesnę. Ją sušokam be didesnio vargo, tačiau pamatau, kad ryžiko kaklas patapo šokolado spalvos.
- Nebedaug jau liko,- sušnabždu ir bandau ištiesinti įėjimą į aštuntąją lygiagretę.
Juntu, kad žirgui liko nebedaug jėgų, tačiau jis stengiasi iš paskutiniųjų. Prieš kiekvieną šuolį suraginu jį stekučiu, iki tol priremtus pentinus kiek atleidžiu.
„Vis vien jau nebeturi jėgų ožiuotis“, pamanau.
Nelabai sunkiai įveikiam devintąją ir dešimtąją statmenas, o po jų turim minutėlę ir atsikvėpti. Tad suploju Milonui per kaklą, taip padėkodama. Ant savo skruosto juntu prakaito lašelius, tokie patys žvilga ir ant Milo kaklo. Susirenku kiek atleistą pavaduką ir stekučiu paraginu kiek pristojusį žirgą.
Po lengvo posūkio, išsilyginam ir tiesiai paimam priešpaskutinę kliūtį. Aš su nerimu laukiu paskutiniosios ir imu dvejoti, ar maniškis dar turės jėgų jai įveikti. Tad prieš pat kliūtį tyliai šnabždu:
- Nagi, angele, tu gali, tikrai gali...
Prieš šuolį, paskutinį kartą panaudoju steką ir paskutinį kartą pakylu iš balno, priglundu prie žirgo, atsiplešiu nuo jo ir vėl sėdu į balną. Įtempusi ausis laukiu bent vieno garselio, tačiau jo nesulaukiu. Džiūgaudama energingai ploju per žirgo kaklą ir visai paleidžiu pavadį. Mano veide šviečia plati šypsena, lyg oš vandens gelmių girdžiu publikos plojimus. Žirgas pats ima eiti link išėjimo, aš susigaudau tik po kelių minučių. Kai jau pasitraukiame nuo tako, prie manęs pribėga Viltė, iš tolo šaukdama „Sveikinu!”. Aš sustabdau sukaitusį Milą ir apkabinu jo kaklą.
- Die, meškine, o vis dėlto tu nuostabus... Ir tu nusipelnei bučkio...
Tai tarusi, įsegu bučinuką jam į kaklą, išvagotą prakaito lašelių.
- Mano nuostabusis meškinas,- pakartoju savo žodžius ir dar kart apsikabinu šiluma pulsuojantį kaklą...


Chanzy su Milonga de Amor duetas užėmė ketvirtą vietą ir gauna 6 ooo lt. paguodos prizą.

Kitas asmuo, kuris nusipelnė padėkos, yra Chanzy. Visi matome, kad vienas iš daugiausiai dėmesio gaunačių ir beveik kiekvieną dieną prižiūrimų virtualių žirgų, La Perseval, priklauso jai. Šaunuolė, Chanzy, rodai gero šeimininko pavyzdį.

Cavalla, Sk. 12 07, 2008; projektas "AČIŪ".

Chanzy su La Perseval. Startas Reverso taurės konkūro varžybose '09.

Ankstoką rytą, šviečiant jaukiai besibaigiančio pavasario saulutei, atpėdinu į savo numylėtinės Perseval gardą. Džiugiai pasisveikinu ir iškart paduodu skanėstą, Persikas sugugena ir taip padėkoja.
- Labas, rytas, Vilte,- tariu savo grūmei, tvarkančiai arkliuką.- Kaip jum čia sekas?
- Nieko, neblogai, jau į pabaigą einam.
- O, tikrai? Tada bėgu persirengt.
Palieku savąsias tvarkytis ir nubėgu į persirengimo kambariuką.

Po keliolikos minučių grįžtu, rankose laikydama šalmą.
- Viskas, Perseval pabalnota,- išgirstu iš Viltės lūpų.
Užsidedu šalmą ir išsitraukiu kilpas, stipriau priveržiu pavaržą. Tada išsivedu ryžiukę iš arklidžių ir ant jos užšoku.
- Na, mes judam apšilt, tu gal vietą užsiimk?
- Gerai, susitiksim po starto. Sėkmės judviem!
- Nedėkosiu, nes nesiseks,- nusijuokiu ir pasiraginu arkliuką.

Po kelių minučių įjojam į apšilimo aikštę, kurioje jau matyti ne vienas raitelis. Varžybos ką tik prasidėjusios, tad vienas duetas jau šoka maršrutą.
Apžvelgiu sustatytas kliūtis. Po tų kelių minučių žingsnio, pasiraginu ramią risčią ir ja aprinčiuojam keletą ratukų. Keliam zovadą, ja taip pat apjojam porą ratukų ir vėl grįžtam į risčią. Paimam keletą kryžiukų iš abiejų pusių, aprinčiuojam dar vieną ratuką ir vėl keliam zovadą.
- Gerutė mano mergytė,- pagiriu ir suploju ranka per kaklą.- Na, o dabar rimtai padirbėkim.
Susukam voltą ir pradedam šiokį tokį apšilimą. Pirmą šuolį darom per metrinę statmenukę, vėliau aukštį ir sudėtingumą vis didinam. Sušokam lygiagretes, mūriuką, sistemėlę. Galutinis aukštis – 1.3 metro statmena.
- Na, brangioji, užteks, nes po to visai nusikalsi.
Susistabdau arkliuką iki risčios, vėliau žingsnio. Laukdamos savo starto, nusiraminimui pėdiname ratais.

“Laukiame dueto numeris penki,- išgirstu balsą iš garsiakalbių.
Po šiuo numeriu slepiamės mes.
Prieš išsukdama iš apšilimo aikštės, suploju ranka per žirgo kaklą ir tyliai sušnabždu:
- Tu gali. Ir aš galiu. Viskas bus gerai..
Persikas sugugena, o aš įkvepiu oro ir pasiraginu risčią.
Mudvi įrisčiuojam į aikštę ir pasukam link teisėjų. Juos pasiekiame ramiu žingsniu, tada sustojame, aš pakeliu ranką prie šalmo. Išgirdę gongą, keliame energingą zovadą ir sukame link starto.
Peržengusios starto liniją, judame link 1.2 metro lygiagrečių. Likus trims taktams žirgas galingai atsispiria ir kyla aukštyn gerokai aukščiau nei reikėtų. Aš pakylu iš balno ir netrukus vėl nusileidžiu. Mintyse sukasi maršrutas, kuriame raudonu taškeliu pažymėta mano buvimo vieta. Nebegirdžiu ošiančių žiūrovų, nebegirdžiu žvengiančių arklių. Suku gražuolę kiek dešiniau ir tiesiai įeinam į antrąją kliūtį. Pakankamu stiprumu atsispiriam, kylam, leidžiamės, netrukus vėl kylam naujam šuoliui per trečiąją kliūtį. Lygiagretės paliktos už mūsų, ir pusvolte į kairę skuodžiam link ketvirtosios kliūties. Raudonas taškiukas mano mintyse persikelia į gerokai tolesnę vietą.
Ketvirtąją statmena sušokam lengvai, kiek blogesnis įėjimas į sistemą. Perseval barškina kartį, tačiau jos nenumeta. Po sekundėlės vėl atsispiria galingam šuoliui, vėl pabaigia jį barškinimu. Pusvoltės į kairę pusę metu grįžteliu atgal, tačiau numestų karčių nepastebiu. Susirenku kiek išslydusį pavaduką ir balsu suraginu arkliuką šuoliui per plačias lygiagretes. Šįkart manoji puikiai pasirenka galingumą ir atsispyrimo tašką, todėl perskrendame be jokių nesklandumų. Grįžusi į balną, kiek stipriau spusteliu kaire blauzda, ir žirgas suka dešiniau. Įeinam į septintąją kliūtį ne visai tiesiai, tačiau sušokam visai neblogai. Šuolis galėjo būti kiek aukštesnis, tačiau barškinimo negirdėjau. Turėdama laisvesnę minutėlę, pagiriu Perseval tyliais žodžiais:
- Tu nuostabi...
Po jų, mano mintys vėl grįžta į aikštę ir prieš akis laukiančią kliūtį – 1.3 m statmeną su žabitvorėmis. Vėl balsu suraginu arkliuką šuoliui ir mudvi galingai kylam, iš po kanopų išmušdamos nemažai grunto. Nusileidžiam jau kitapus statmenos, puikiai įveiktos.
Po šios kliūties, sukam beveik pilną voltą, taip besistengdamos kuo tiesiau įeiti. Mums pavyksta, ir nelengva devintoji kliūtis, vėduoklė, lieka už mūsų.
- Na, dešimtąją irgi įveiksim,- tariu daugiau sau ir susirenku pavaduką.
Blauzda iškart suku arkliuką kairiau, tada išvingiuojam tarp įvairiausių kliūčių ir daugmaž tiesiai įeinam į paskutinę kliūtį. Paskutinę, tačiau tikrai ne pačia prasčiausią. Kiek stipriau įremiu kulnus, tvirtai rankose laikau pavaduką ir skaičiuoju taktus. Perseval ir vėl manęs neapvilia, puikiai pasirenka vietą šuoliui ir kyla tobulu galingumu. Aš pasikeliu iš balno ir priglundu prie prakaito lašiukais nuberto kaklo. Po kelių sekundžių skrydžio aš vėl grįžtu į balną, o mano veide šviečia plati šypsena. Atleidžiu pavaduką ir suploju ranka per žirgo kaklą, džiugiai jį pagirdama. Tik šią sekundę išgirstu plojančią minią, pamatau fotoaparatų blykstes. Pajuntu, kad ir Perseval atsipalaiduoja, todėl pristabdau ją iki risčios.
- Ačiū tau, brangioji,- sušnabždu jai ir mudvi paliekame aikštę kitiems duetams.
Už aikštės ribų, mūsų laukia Viltė.
- Šaunuolės, šaunuolės,- jau iš tolo šūkčioja ji.- Tobulai sušokta.
- Ačiū, ačiū, bet nereikia. Po to dar užmigsim ant laurų..
- Jau tik ne jūs,- toliau giria mus Viltė, eidama šalia.
Perseval ramiai žingsniuoja tol, kol jos nesustabdau šalia miškelio. Sustabdžiusi, paleidžiu pavadžius ir rankomis apglėbiu jos kaklą. Glostydama jį, mąstau apie prabėgusias minutes, kurios jau niekad nebebus tokios pačios.
Iš minčių mane pažadina fotoaparato blykstės garsas. Pakeliu galvą, ir jis mane pasitinka dar kartą.
Po kelių sekundžių ties mano akimis atsiranda fotoaparato ekranėlis. Jame į mane žiūri sušilęs arkliukas ir įraudusi mergina, rankomis apglėbusi mylimo žirgo kaklą...

Chanzy su La Perseval surinko 243 taškus. Vidurkis- 27 (IV vieta)

Pirmoji vieta atitenka:
White su žirgu La Perseval. Nors ir atėmėme net 10 taškų, bet jie ir be jų prasiveržė su 40 taškų! Šie dalyviai gauna 25 000 Lt prizą ir šią rozetę:




Royal horse konkūro varžybos.

3. White ir La Perseval.
Po nesunkaus apšilimo, mudvi įrisčiuojam į varžybų aikštę, ir kurios ką tik išjojo maršrutą sušokęs prieš mus raitelis. Pririsčiuojam prie teisėjų, susistabdau žirgą ir pakeliu ranką prie šalmo. Sulaukusi stilizuoto gongo, keliu kumelytę energinga zovada ir mudvi kertam starto liniją. Visai netrukus atsispiriam šuoliui prieš pirmąsias lygiagretes. Skrydis, kiek per aukštas, tada minkštas nusileidimas ant žemės ir grįžimas į balną. Po kelių sekundžių jau sukam pusvoltę dešinėn, iš kurios įeinam į antrąją kliūtį. Įėjimas ne visai tiesus, o kliūtis ganėtinai aukšta, todėl aš jau tikiuosi metimo. Tačiau Perseval vėl galingai atsispiria ir skrenda. Šįkart aukštis tinkamas, todėl nusileidžiam gražiai, o kartys net nejuda. Turėdama minutėlę laiko, balsu padėkoju savo brangiajai. Tačiau netrukus vėl suku ją pusvoltuke kairėn, kad tiesiai įeitumėm į trečiąją kliūtį. Mums pavyksta, ir po trijų taktų mes jau skrendame. Kryžiukas paliktas už nugarų, tačiau džiaugtis dar per anksti, nes tai – tikrai ne pati sunkiausia kliūtis. Kaire blauzda švelniai pasuku žirgą dešiniau, tada vėl ištiesinu ir po trijų taktų įeinam į 1.25 metro lygiagretes. Galingai kylam aukštyn ir skrendam gerokai per aukštai. Aš, pakilusi iš balno, po savimi jaučiu vis labiau augančią žirgo jėgą, vis didesnį norą pasiekti geriausius rezultatus ir atiduoti visą save. Prieš nusileidimą, spėju sušnabždėti:
- Tu nuostabi. Tačiau nesiplėšyk taip, jei jau jausi, kad nebegali. Aš suprasiu..
Tačiau laiko mintims ir vėl nėra. Bandydama trumpinti laiką, suku žirgą staigiai kairėn ir imam 1. 35 statmeną ne iš tiesiosios. Čia buvo mano klaida. Žirgas kiek susimėto, aš raginu jį kulnais ir balsu, nes neturiu nei pentinų, nei steko – šia mergyte visiškai pasitikiu. Pajuntu atsispyrimą, tačiau ne visai tikslų ir per mažo galingumo, todėl kartys tyliai dunksteli į žemę. Mintyse kaltinu savo pasirinkimą, žvilgteliu, ar žirgas nesusižeidė. Kadangi viskas lyg ir gerai, sudirbu dešine blauzda ir kumelytė pasuka kairėn. Jau iš tolo matau, kad įėjimas bus tiesus, tad kiek atiduodu į priekį pavaduką, tačiau neatiduodu jo visiškai. Skaičiuodama taktus, vėl sulaukiu atsispyrimo ir kilimo. Šįkart iš balno pasikeliu nelabai daug, nes ir kliūtis palyginus žemutė, Persikas irgi šoka tik vos aukščiau, nei stūkso kartys. Po šuolio, paploju jai per kaklą ir suku pusvoltę į dešinę. Man pavyksta tinkamai išlyginti žirgiuką, ir į mūriuką įeinam tiesiai. Galingo atsispyrimo nėra ir nereikia, tačiau aukštis atitaikytas tobulai, šuolio platumas – taip pat. Nejučiom pažvelgiu žemyn, tačiau mintyse išsyk suskamba žodžiai: „Neieškok pinigėlių!”. Nusišypsojusi, vėl atitiesiu galvą ir grįžtu į balną. Šiek tiek pazovaduojam tiesiai, tada blauzdos pagalba suku Persikinę dešiniau, tada kiek didesniu kampu – kairiau, ir judam tiesiai į sistemėlę. Džiaugiuosi, kad pavyko įjoti visiškai tiesiai, nes sistema tikrai ne iš lengvųjų, tai jaučia ir žirgas, susitelkęs į 1. 5 metro statmeną. Susirenku kiek išslydusį pavaduką ir mintyse skaičiuoju. Likus trims taktams, kumelytė deda galingą atsispyrimą, po jo laukia aukštas šuolis, tada minkštas nusileidimas, taktas, vėl stiprus atsispyrimas, kiek žemesnis šuolis, nusileidimas kartu su grįžimu į balną. Menkutis posūkis į kairę, beveik tiesus įėjimas į kryžiuką. Šuolio metu leidžiu sau pasidžiaugti, ir prieš pat nusileidimą ištiesiu rankas į šonus tiek, kiek leidžia pavadukas netrukdant žirgui. Žiūrovai džiaugsmingai suošia, o aš vėl susirenku pavaduką ir paraginu žirgą beveik skačkėmis, kad nė viena sekundė nepraeitų veltui. Mudvi kertam finišo liniją, baigtas dar vienas šios vasaros maršrutas, tikriausiai jau vienas paskutiniųjų prieš atostogas. Pristabdau Perseval iki risčios, ir energingai pagiriu ją ranka.
- Šaunuolė mano, vienintelė ir nepakartojama,- tariu jai ir pasilenkiu prie kaklo, ant kurio matyti ne vienas ir ne du prakaito karoliukai.
Ranka nubraukiu juos ir priglaudžiu galvą. Mano veidą pasiekia šilumos banga, taip pat pajuntu ir atpėdinančią ramybę. Perseval pasuka savo ryžą snukutį į mane, ir aš įsegu į patį jo galiuką bučkį. Persikas sugugena ir išpučia karštą orą tiesiai man į veidą.
Minutėlę pailsėjusi, nušoku nuo arkliuko ir, laikydama pavaduką rankose, išsivedu ją trumpam pasivaikščiojimui po gretimą pievą.