Ateinu pas Cielo, rankose liūdnai sukiodama išvedžiojimo virvę. Pasišaukiu eržiliuką, kuris džiaugsmingai atbėga, tačiau tarsi nurimsta, pajutęs mano liūdesį. Prisegu mažyliui virvę prie kantariuko ir apkabinu kaklą. Žinau, kad man bus sunku, tačiau turiu arkliukui tai pasakyti.
- Tu keliausi į kitas rankas, tik nežinau dar kokias..
Eržiliukas sužvengia, ir aš nežinau, ar iš laimės, ar iš liūdesio. Aš apsisuku ir nužingsniuoju link arklidžių.